Kodėl kūdikiai žįsdami liečia krūtį?
Ilgą laiką buvo manoma, jog kūdikių rankų judesiai yra nesąmoningi ir betiksliai. Taigi žindančioms mamoms buvo patariama sulaikyti rankytes dedant mažylį prie krūties, kad šios „nesipainiotų“. Vis dėlto pastariaisiais metais buvo pripažintas kūdikio sugebėjimas susirasti ir apžioti krūtį, o rankų judesiai įvertinti kaip tikslingi, padedantys susirasti, judėti link ir suformuoti spenelį.
Dar 1958 m. Prechtl ir kt. pastebėjo, jog kūdikiai, pridėti prie krūties, atlieka standartinius judesius. O 1988 m. Butterworth ir Hopkins, filmavę ir fotografavę mažylius, įrodė, jog šie ranka – burna judesiai yra sąmoningi, tik prastai koordinuoti.
Toks elgesys būdingas ir vaisiui, augančiam gimdoje. 2003 m. Miller ir kt. ultragarsinių tyrimų metu pastebėjo, kad prieš nurydamas vandenų gurkšnį vaisius dažniausiai paliečia savo veidą ar burną. Sparkling ir kt. duomenimis (1999 m.), ranka – burna judesiai nėra atsitiktiniai. 20 nėštumo savaitę šių judesių daugiausiai, vėliau jų pasitaiko rečiau. Tačiau po gimimo matomas antrasis pikas ir judesiai jau geriau koordinuoti – tai atspindi natūralius motorinės raidos etapus.
Vis dėlto kūdikiai rankomis naudojasi tik tuomet, kai jas mato (Van der Meer ir kt., 1995 m.). Leidus mažyliui rankomis apkabinti krūtį, šios išlieka jo periferinio regėjimo lauke. Be to, ši poza padeda stabilizuoti kaklo ir pečių juostą. Kai rankos pakeltos, judesiai yra stipresni (Prechtl, 1958).
2001 m. Mathieson ir kt. tirdami naujagimius pastebėjo, jog po gimimo šie orientavosi link mamos krūties, masažavo ją ir spenelį. Šie judesiai stimuliavo oksitocino išsiskyrimą, o spenelis ir aureolė tapo iškilesni – juos buvo lengviau apžioti. Kad prigludimas būtų sėkmingas, naujagimiai naudojosi ne tik lūpomis ir liežuviu, bet ir rankomis. Smillie ir kt. (2008 m.) duomenimis, šis elgesys išlieka iki 3 – 4 mėnesių amžiaus ir padeda kūdikiams išmokti žįsti.
Visgi kaip prie krūties pridėti kūdikiai naudojasi rankomis? Tai priklauso nuo kūdikio veido ir krūties padėties. Jei veidas liečia krūtį, kūdikis rankytėmis gali stumti ar prisitraukti ją, kad lengviau burna pasiektų spenelį ar suformuotų patogesnį žindimo spenį. Jeigu veidas krūties neliečia, kūdikis rankytėmis ją gali pastumti, kad pamatytų, kur yra spenelis. Kartais rankytėmis ieško spenelio ir sugriebia odą šalia jo ar patį spenelį. Kai jį pajaučia, pradeda žįsti ranką, nurimsta, o paleidęs burna apžioja tą patį tašką. Tai yra natūrali veiksmų seka, kuri padeda mažyliui pačiam nurimti ir sėkmingai pradėti žįsti.
Taigi kūdikiai aktyviai ieško ir priglunda prie krūties. Jų judesiai yra tikslingi, o rankytės padeda surasti ir suformuoti spenelį. Skatintume ir Lietuvos gimdymo stacionarus atsisakyti pasenusios praktikos, kai naujagimio rankytės ne tik prispaudžiamos, kad “netrukdytų”, bet ir užmaunamos pirstinės, kad “neapsidraskytų”. Tokiu būdu nebūtų apribojamos naujagimio galimybės išnaudoti rankytes efektyvesniam krūties paėmimui bei stipresnei oksitocino stimuliacijai. Mamos ir sveikatos priežiūros specialistai, suprasdami šiuos veiksnius, gali padėti mažyliui ir pagerinti žindymo efektyvumą.
Straipsnį parengė gyd. Audronė Mulevičienė, vaikų ligų gydytoja, IBCLC
Paruošta pagal Genna CW, Barak D. Facilitating Autonomous Infant Hand Use During Breastfeeding. Clinical Lactation. Vol.1(1), 15-20. 2010
