Pabiručių sveikata

Švenčiame 25-erių metų sukaktį!

Ne viena besilaukianti šeima yra girdėjusi apie Naujagimiui palankias ligonines (NPL) ir tikisi, jog gimdyti teks būtent tokioje įstaigoje. Šįmet švenčiame 25-erių metų sukaktį ir viliamės, jog su kiekviena diena naujagimių, kūdikių, mažų vaikų ir motinų sveikatos priežiūra dar pagerės. Bet ar žinome, kokia tai iniciatyva, kada ji prasidėjo ir kokių pokyčių iš tiesų galime tikėtis?

„Pieno formulės“ receptas
Nuo neatmenamų šimtmečių buvo įprasta, jog motinos žindė savo kūdikius tol, kol šie būdavo pasiruošę valgyti papildomą maistą. Tačiau XVIII – XIX a. sandūroje ilgalaikes tradicijas sulaužė mokslo ir technologijų pažanga. Medicinoje buvo mėgaujamasi atsiradusiomis galimybėmis atlikti tyrimus, tiksliai pamatuoti ir pasverti. Įsivyravo nuostata, jog tik dirbtinis maistas, paruoštas naudojantis pačiomis naujausiomis technologijomis, patenkina sparčiai besivystančio organizmo poreikius. Tai ypač pakeitė kūdikių auginimo tradicijas. Iki tol tik kūdikiams iš globos namų tiekti pieno mišiniai tapo prieinami plačiajai visuomenei, o gydytojai mamoms išrašydavo „pieno formulės“ receptus. Žinoma, susidarius tokioms sąlygoms ženkliai krito žindomų kūdikių skaičius [1, 2].

Grėsmė kūdikių sveikatai ir gyvybei
Tačiau netrukus paaiškėjo, jog dirbtinai maitinami mažyliai dažniau serga ir netgi miršta. Buvo imtasi visų priemonių, kad pagaminti pieno mišiniai būtų kokybiškesni, saugesni, bet žindymui dėmesio neskirta. Viltis sulaukti pirmųjų pokyčių atsirado tik XIX a. pabaigoje, kai buvo įrodyta, jog didėjantis kūdikių mirtingumas ir sergamumas yra susijęs su užterštų pieno mišinių vartojimu. Vaikų ligų gydytojas Budin pradėjo skatinti mamas žindyti, o toms, kurios žindyti negalėjo, patarė mažylius maitinti pasterizuotu donoriniu motinos pienu. Deja, auganti pieno mišinių pramonė nenorėjo prarasti pirkėjų ir savo produktus reklamavo kaip „modernų ir civilizuotą“ būdą užauginti vaiką, o žindymas buvo paliekamas tik nepasiturinčioms šeimoms.

Dar didesni pokyčiai įvyko tuomet, kai pagalba gimdyvėms buvo pradėta teikti ligoninėse. Čia motinos buvo atskirtos nuo kūdikių, buvo sugriautas jų pasitikėjimas savimi, o nurodytas maitinimo režimas visiškai nesiderino su sėkmingu žindymu. XX a. viduryje moters krūtys tapo seksualinių potraukių objektu. Visa tai atvedė prie liūdnų pasekmių: 1971 m. JAV tik 24 proc. moterų, išrašomų iš ligoninės po gimdymo, buvo bent vieną kartą žindžiusios [1].

PSO ir UNICEF susitikimas Ženevoje
1979 m. Ženevoje įvyko pirmasis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir Jungtinių Tautų Vaikų Fondo (UNICEF) organizuotas pasitarimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 150 vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų atstovų iš viso pasaulio. Pagaliau buvo įvardinta, jog „žindymas – tai reprodukcinio proceso dalis, natūralus ir geriausias būdas pamaitinti kūdikį, unikalus biologinis ir emocinis pagrindas vaiko vystymuisi. Dėl šių ir kitų svarbių savybių […] visuomenė privalo skatinti žindymą ir saugoti nėščias bei laktuojančias moteris nuo poveikių, kurie galėtų nutraukti šį procesą“ [3]. Dar po dvejų metų, 1981 – aisiais, Pasaulio sveikatos asamblėjoje buvo priimtas Tarptautinis motinos pieno pakaitalų rinkodaros kodeksas (toliau – Kodeksas), kuriuo buvo siekiama skatinti žindymą ir užtikrinti tinkamą motinos pieno pakaitalų, dirbtiniam maitinimui skirtų priemonių rinkodarą ir platinimą [4].

10 sėkmingo žindymo žingsnelių
Nepaisant įdėtų pastangų, pieno mišinių pramonė ir toliau aktyviai dirbo skatindama dirbtinį kūdikių maitinimą. PSO ir UNICEF vėl ėmėsi veiklos ir 1989 m. paskelbė Pareiškimą dėl žindymo apsaugos, skatinimo ir palaikymo. Šį kartą buvo įvardinti 10 sėkmingo žindymo žingsneliai [5]. 1990 m. Florencijoje, Italijoje, buvo pasirašyta Innocenti Deklaracija, kuria dar kartą pabrėžta, jog „siekiant optimalios motinos ir vaiko sveikatos bei mitybos kiekviena moteris turėtų būti įgalinta žindyti išimtinai ir visi kūdikiai turėtų būti žindomi išimtinai iki 4 – 6 mėn. amžiaus, o vėliau žindomi ir maitinami tinkamu ir mitybos poreikius patenkinančiu papildomu maistu iki dvejų metų amžiaus ar ilgiau“. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, būtina „remti „žindymo kultūrą“ ir energingai gintis nuo „maitinimo iš buteliuko kultūros“. Šiame dokumente jau buvo numatyta, jog žindymo skatinimas ir apsauga turi vykti vyriausybiniu lygiu [6].

Naujagimiui palankios ligoninės iniciatyva
1991 m. PSO ir UNICEF paskelbė Naujagimiui palankios ligoninės iniciatyvą (NPLI), kuria siekė įtvirtinti 10 sėkmingo žindymo žingsnelių ir taip užtikrinti žindymo skatinimą ir apsaugą kiekvienoje ligoninėje ir sveikatos priežiūros įstaigoje, teikiančioje paslaugas motinoms [7]. Be abejonių, visa tai apvainikavo sėkmė – vis daugiau motinų pradeda žindyti savo mažylius tuoj po gimdymo, vis daugiau juos maitina vien tik motinos pienu iki 6 mėn. amžiaus, o vėliau primaitindamos papildomu maistu žindymą tęsia. Įrodyta, jog taikant visus be išimties 10 žingsnelių pasiekiamas geriausias rezultatas.

Naujagimiui palankios bendruomenės iniciatyva
Šiandien žindymo apsauga ir skatinimas persikelia už gydymo įstaigų durų – vis daugiau kalbame apie naujagimiui palankios bendruomenės iniciatyvą, kuomet sukuriama žindymui palanki aplinka, mamos skatinamos išimtinai žindyti iki 6 mėn. amžiaus, o pradėjus primaitinti papildomu maistu – iki 2 metų ir ilgiau [7]. Glaudus bendradarbiavimas tarp bendruomenės ir asmens bei visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų užtikrina geriausią žindymo apsaugą.

Taigi tikslą turime – pasiekti, jog 2025 m. išimtinai iki 6 mėnesių amžiaus būtų žindomi bent pusė kūdikių. Deja, nepakanka būti naujagimiui palankiems tą dieną, kai ligoninę, bendruomenę vertina ekspertai. Kiekvieno mūsų pareiga – saugoti, skatinti ir remti žindančias motinas kiekvieną dieną.

Straipsnį parengė Audronė Mulevičienė, vaikų ligų gydytoja, IBCLC

1. Lauwers J, Swisher A. Counseling the Nursing Mother. A Lactation Consultant‘s Guide. 2016
2. Lawrence RA, Lawrence RM. Breastfeeding: A Guide for Medical Profession. 2015
3. Joint WHO/UNICEF Meeting on Infant and Young Child Feeding, Geneva 9-12 October 1979 : statement, recommendations, list of participants.
4. WHO International Code of Marketing of Breast-milk Substitutes. Geneva, 1981.
5. A Joint WHO/UNICEF Statement on Protecting, promoting and supporting breast-feeding: the special role of maternity services. Geneva, 1989.
6. INNOCENTI Declaration on the Protection, Promotion and Support of Breastfeeding. l August, 1990. Florence, Italy
7. WHO/UNICEF Baby-Friendly Hospital Initiative Revised, updated and expanded for integrated care. 2009
8. WHO Breastfeeding: Global Targets 2025.